Seksas tai nėra tik būdas giminei pratęsti. Iš pradžių, be abejo (o taip yra ir dabar kai kuriose primityviose gentyse), niekas net neįtarė, kad tarp lytinio akto ir nėštumo yra ryšys. Egzistavo įvairiausi pirmykščiai tikėjimai apie tai, kaip atsirasdavo vaikai. Buvo įtariami įvairūs veiksniai ir jėgos. Kai kurie galvojo, kad moterį apvaisina saulės spinduliai. Žmonės juk žinojo — viskas žemėje auga dėl saulės šilumos. Kiti manė, kad vaiko atsiradimo kaltininkas yra mėnulis, kurį jie laikė vyru. Kiti nėštumo aiškinimai rėmėsi dvasių (gerų ar blogų) įsikūrimu ar kokiu nors ypatingu maistu, kurį neva suvalgydavusi motina. Vienas Australijos aborigenas buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad jo žmona pagimdė blyškiaodį kūdikį, nes, apsilankiusi baltaodžio vyro buveinėje, pavalgė baltos duonos. Trobriano salų gyventojai buvo arčiausiai tiesos. Jie manė, kad pastoti galima įtrūkus mergystės plėvei. Tačiau toliau aiškindami klydo. Jie sakė, kad tai gali būti atlikta bet kokiomis priemonėmis. Šie žmonės tikėjo, jog, atvėrus vaginą, dvasia galėjo patekti į įsčias ir sutverti vaiką. Taigi seksas tai ne tik malonumų ir palikuonių, bet laikyta ir metafizine sfera.
Seksas — maloni pareiga
Taigi seksas užtikrino amžiną gyvenimą — kad žmogus „veistųsi ir daugintųsi“. Tačiau Dievas (o gal gamta) turėjo pasaldinti karčiąją piliulę (tai pakankamai pavojinga metafora, dėl kurios gali kilti nesusipratimų), kad žmonių giminė neišnyktų. Todėl griežtas įsakymas, kuris neatsitiktinai buvo pats pirmas Biblijoje (Pr 1,28), buvo papildytas malonumu. Štai kodėl aktas ir fiziškai, ir psichologiškai tapo labiausiai jaudinančia, atlyginančia pareiga. Ji pakylėjo žmogų į nežemiškų pasaulių aukštybes.
Pirmykštės gentys nedaug kuo galėjo paįvairinti savo monotonišką egzistenciją, palengvinti sunkią kovą dėl gyvenimo, atsipalaiduoti, nors ir trumpam, nukreipti mintis nuo nuolatinių kankinančių baimių ir tykančių pavojų. Joms labai reikėjo įtampos iškrovos.
Todėl seksas tapo dar ir ankstyviausia žmonių pramoga. Jis buvo didžiulio pasilinksminimų komplekso dalis. Į jį įėjo mūsų komercinis meno, gėrimų, azartinių žaidimų, sporto ir vaizduotę žadinančių romanų pasaulis. Ne tik tam, kad atsirastų vaikų, bet ir kad sumažėtų stresų, kad juo būtų galima mėgautis. Tai buvo dar vienas, nors ir ne pagrindinis sekso tikslas žmonijos istorijos pradžioje.
Be abejo, seksas — viso žavesio pradžia. Tai reikia suprasti teisingai. Tiesiogiai ir pažodžiui. Žmonės retai susimąsto apie tai, kad anglų kalbos žodis fascination („žavesys“) yra kilęs iš lotyniško fascimtm, reiškęs ir vyro organą! Iš tiesų pradinė žavesio prasmė buvo apžavėjimas burtais ir kerais. Motinos po savo vaikų kaklais pakabindavo penio kopiją, kad šis apsaugotų juos nuo piktos akies!
Tyrinėti sekso papročius, draudimus ir posakių kilmę nuostabu. Juos sužinojus ir atidžiau pažvelgus į tai, KAIP PRASIDĖJO SEKSAS — su visais jo išraiškos būdais ir formomis — gyvenimas tampa turtingesnis, atsiranda daug apie ką pagalvoti. Kartu tikimasi, kad tokia informacija gali paveikti kaip stiprus priešnuodis prieš nesuvoktas baimes, prietarus ir fanatiškumą.
Seksas ir visa ką nustelbiančios pastangos susiporuoti
Papasakosiu jums labai paprastą istoriją apie tai, kaip prasidėjo seksas. O viskas prasidėjo nuo vienaląsčio kūno. Ankstyviausioje skilimo stadijoje jis pasidalijo, ir iš vienos ląstelės atsirado dvi. Procesas galėjo tęstis amžinai. Tačiau tuomet kiekvienas individas būtų ne naujas, o tik tiksli kito kopija. Visa tai reikštų, kad Žemėje būtų tik be galo daug vienodų ląstelių. O to nepakanka. Begalinės kopijos — dar ne viskas.
Pasaulis turėjo keistis ir būti įvairus. Todėl genai ne tik buvo sumaišyti, bet ir naujų partnerių sudarytos unikalios struktūros, kurių dėka individas įgydavo visiškai naujų savybių. Visa tai po daugybės metų atvedė prie žmogaus evoliucijos.
Susijungus dviem ląstelėm, pasaulyje įsigalėjo seksas. Dėl šio susijungimo (net jeigu jis buvo tik laikinas) susikūrė visiškai nauja gyvenimo forma. Tai buvo pirmoji grandis ilgoje vienaląsčio kūno vystymosi grandinėje, kol sperma ir kiaušinėliai galėjo egzistuoti atskirai. Susidarė vyriškasis ir moteriškasis pradas, nes juos buvo užvaldžiusios visa ką nustelbiančios pastangos susiporuoti.
Sekso reikėjo tam, kad visatoje būtų kuo didesnė įvairovė, kad ją užpildytų įvairių rūšių „atžalos“. Vyro / patino vaidmuo dažnai būdavo pasigailėtinas. Vos tik atlikęs savo (seksualinę) pareigą ir apvaisinęs kiaušialąstę, jis tapdavo nereikalingas. Tada jis arba tiesiog numirdavo, arba būdavo sunaikintas savo partnerės.
Šiais laikais kartais vyrai skundžiasi, kad gimus vaikui vyras esą tapo nebereikalingas. Cha, dabar jie po sekso žaisliuko karjeros bent netampa užkandžiu.
Graikų mitas ir seksas
Paaiškinti, kaip atsirado žmogus bandyta nuo pačių seniausių laikų. Ko gero kiekviena civilizacija turėjo sugalvojusi savitąpaaiškinimą, kaip atsirado žmogus, kaip atsirado seksas ir pan. Ši kartą pristatau populiarią graikišką Platono versiją.
Kaip teigia Platonas, iš pradžių žmogus buvo hermafroditas — „jis-ji“, vyro ir moters visuma. Jo tobulumą simbolizavo sferinė forma. Žmogus buvo apdovanotas keturiomis rankomis, keturiomis kojomis ir dviem veidais. Tačiau jautėsi pakankamai galingas ir sukilo prieš savo kūrėją. Dzeusas nutarė kartą aiškiai parodyti žmogui, kur jo vieta. Už bausmę šis buvo padalytas pusiau. Kiekviena dalis teturėjo dvi kojas, dvi rankas ir vieną veidą. Tuomet taip vyras ir moteris ėmė egzistuoti atskirai. Tačiau nuo tada didžiausias jų troškimas — vėl susijungti ir taip atrasti pilnatvę.
Pagrindinis sekso tikslas — išlikti. Gyvenimas būtų beprasmis be (re)produkcijos. Dėl sekso poreikio žmonės poravosi, taigi didėjo gyventojų skaičius. Taip ir prasidėjo seksas. Mūsų Žemė, nors ir maža palyginti su kitomis planetomis, yra žmogaus buveinė. Tokia ji gali būti tik tuo atveju, jei žmonių gimsta daugiau, negu miršta. Vadinasi, tam reikalingas seksas.
Reprodukcijos istorija — tai paties gyvenimo istorija. Be sekso ji negalėtų tęstis, ir Žemė virstų mirštančia planeta. Žmogus turi du instinktus, be kurių negalėtų egzistuoti: alkį ir seksą. Nuo pat pradžių jie buvo svarbūs — dėl paties gyvenimo.
Meilės vardu, arba kaip prasidėjo seksas. Ginčų kaulas.
Kalbėdami apie meilę iš tikrųjų galvojame apie galybę dalykų: draugystę, partnerystę, seksą, bendrą laisvalaikį, turtą, vaikus ir t. t. Meilės vardu įvardijame net tai, kas iš tikro su meile susiję labai nedaug. Todėl dabar pakalbėkime apie seksą, kuris dažnai mūsų mintyse neatsiejamas nuo meilės.
Seksas
Pirmiausia išsiaiškinkime tiesioginę žodžio reikšmę. Etimologiškai „seksas“ — lotyniškas žodis. Jo pirminė
reikšmė — „pjūvis“. Seknrc lotyniškai reiškė „padalijimą“. Žmogaus padalijimą į dvi viena kitą papildančias dalis: vyrišką ir moterišką. Ir visa, kas atsirado po to, buvo šios pirmosios Dievo, gamtos ir semantikos operacijos rezultatas.
Įvairūs mitai rodo, kad visos religijos ir kultūros siekė išsiaiškinti, kaipgi atsiskyrė vyriškasis ir moteriškasis pradai.
Daugybe istorijų, legendų ir doktrinų mėginta išspręsti problemą arba išsamiai atsakyti j šį klausimą. Kai kurie
atsakymai atrodo nuostabiai, bet yra visai neįtikėtini, kiti — šiurkštoki, tačiau skamba įtaigiai.
Ginčų kaulas
Biblijoje sakoma, kad Dievas sukūrė moterį iš vyro šonkaulio. Taip pat sakoma, kad nuo tos pirmosios chirurginės
operacijos laikų kiekvienas vyras ieško netgi po visą pasaulį savo „trūkstamo šonkaulio“. Kai kurie jo taip
niekada ir neranda, todėl teisindamiesi dėl savo nesėkmingos paieškos tampa vadinamaisiais užkietėjusiais senberniais. Kiti randa „šonkaulį“, bet ne tą, todėl šitokia sąjunga sukelia tik skausmą ir kančias. Visiškai laimingas
gali būti tik tas vyras, kuriam pasisekė rasti „savąjį“ šonkaulį!
Net iš šio milo matome, kaip vyras nuolat ilgisi partnerės. Be moters jis nejaučia pilnatvės. Be jos būna luošas
ir pažeistos psichikos. Tik suradę vienas kitą bei vėl susijungę vyras ir moteris gali tapti kaip anksčiau, „vienu
kūnu“.
Ievai sukurti buvo pasirinktas Adomo šonkaulis, ir tai suteikia daug peno apmąstymams. Be abejo, tuo buvo remtasi
vyrų pranašumui įrodyti. Tačiau, kita vertus, šią istoriją galima įvertinti ir feministiniu požiūriu: beveik prieš du tūkstančius metų moteris išdrįso apkaltinti Dievą rabinui. Ji teigė, kad Visagalis elgėsi kaip vagis, nes pavogė
Adomo šonkaulį, kol tas miegojo! Tačiau rabinas nepasimetė ir paneigė moters kaltinimą palyginimu. Jis paklausė:
„Jei kas nors iš tavęs paimtų sidabrinį papuošalą ir vietoj jo grąžintų auksinį, ar tu laikytum tai vagyste?“
Pamokslautojai daugybę kartų kartojo, kad pasirinkta buvo labai išmintingai. Jie sakė, kad jeigu moteris buvo
išimta iš vyro šono, ji turi prie jo būti visą laiką, nes yra jo padėjėja.
Tačiau, susipažinę su senovės hebrajų kalba, cinikai ėmė kitaip aiškinti. Jie teigė, kad viską lėmė slaptas žodžių
žaismas: „šonkaulis“ hebrajų kalba — tsela — skamba labai panašiai į „nesėkmę“ ir „klaidą“! Kai kurie Biblijos pradžioje aprašytas istorijas laikė pirmaisiais senovės žmonių bandymais paaiškinti jų stebėtą pasaulį. Jie manė, kad šonkaulis buvo pasirinktas dėl primityvaus mąstymo būdo. Stebėdami žmogaus kūną, senovės žmonės spėliojo, kodėl šonkauliai yra išsidėstę tik viršutinėje liemens dalyje. Akivaizdžiausias paaiškinimas atsirado savaime: taip yra dėl lytinės vyro ir moters sąjungos.
Samantos meilės istorija. Pasvajokime, kad kada nors…
Aš gyvenu viena. Viena ir kuriu buitį. Vakar pasiėmiau minipaskola ir nuvažiavau į IKEA, prisipirkau gražių dalykų. O dabar gurkšnoju raudoną vermutą su apelsinų sultimis ir skaitau banalias meilės istorijas… Bet ar meilė būna banali?
Graži diena, gražiame kaime, šilta vasaros pradžia. Nutarėme kepti šašlykus. Tačiau mūsų „šašlykinei“ reikėjo malkų, kurių tuo metu nebeturėjome. Tačiau jau buvo per vėlu, šašlykai paruošti… Liko iš kažkur rasti malkų. Kaimynė ir mamos draugė pasakė, kad kaimynai, išvykę į užsienį, turi daug nereikalingų degančių lentų ir malkų. Nudžiugome, kad planas visgi išdegs. Jau ruošėmės su sese jų ieškoti ir, žinoma, prisinešti, kai staiga ta pati mamos draugė paragino netoliese buvusį savo sūnų mums padėti. Aš labai priešinausi, nes maniau, jog jam visiškai nepatinku. Nei kaip mergina, nei kaip žmogus. Anksčiau bandžiau jį kalbinti, bet jis tik šaltai atsisukęs pažiūrėdavo į mane ir tiek. Todėl nuo to karto vengiau jo. Bet! Gal likimas, o gal reikia dėkoti jo mamai, mums vistiek buvo lemta susitikti dar kartą. Kad ir kaip jo vengiau, tačiau išlikau draugiška ir linksma. Pernelyg, todėl man ši istorija ir yra juokinga. Nežinau, kas tada nutiko, bet negalėjau užsičiaupti juoktis. O dar kaip nusišnekėjau… Pamaniau, kad palaikė mane pamišėle… Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jam patikau iš pirmo žvilgsnio. O jo nebendravimo priežastis anksčiau buvo tokia, kad jis stengėsi būti rimtas – manė, kad vaikinas turi būti rimtas. Deja, man patinka linksmi, ir ką gi manot? Iki šiol negaliu nustoti iš jo juoktis! Labai greitai prie jo prisirišau ir pajutau kažkokį ypatingą ryšį, dėl to ir jį vadinau kitokiu, ypatingu. Nuo tada ir prasidėjo mūsų meilės istorija. Liūdna, tačiau patyrėme ne vien džiugių akimirkų, bet ir be galo liūdnų, dėl kurių labiausiai gailiuosi aš… Draugauti pradėjome lemtingąją spalio 8 dieną ir žinome, kad santykiai nėra idealūs, ir anksčiau ar vėliau gyvenimas pateikia išbandymų. Tačiau meilė nugali bet ką, tad stenkimės išlaikyti meilę, o meilė įveiks visą kitą… 🙂
(auto)Biografinė mįslė
Labuka, mielieji. Prieš prisėsdamas rašyti šio tinklaraščio įrašo, trumpam stabtelėjau pamąstyti. Viena po kitos skriejančios (iš kur ir į kur? niekur?) mintys suko ratus ties spiraliniu klausimu: “O ką daryti?“ Jei tiksliau – “O ką rašyti? Ar dar beliko dėmesio vertų temų?“ Ir netikėtai – lyg žaibo plyksnis – mintį perskrodė nušvitimas. Mija, kvailele, juk savęs pačios dar neaprašei. Tiesa, egzistuoja tokia skiltis “Apie Mane“, bet ji vargiai ar skaitosi. Kad Jums nebūtų nuobodu klausytis tautologinių autobiografinių samprotavimų, šios dienos įrašą nusprendžiau paversti šiokia tokia literatūrine mįsle. Pateiksiu trijų merginų portretus: vienoje pavaizduosiu realią save, kitoje – savąjį svajonių “Aš“, o dar kitoje – savo “neduokdie, kad tik ne Aš“. Jums teliks įminti, kur kuri mano dalis slepiasi. Pasiruošę? Pradedam! Pirmas dublis. Los Andželas. Stoviu prie įėjimo į Auksinių Gaublių ceremoniją. Lyg pro miglą matau pravažiuojančią Angelina Jolie mašiną. Esu apsupta klykiančių paauglių merginų – ir pati ne ką geresnė. Ką aš darau Auksiniuose Gaubliuose? Nieko ypatingo, tiesiog leidžiu turiningai žiemos atostogas. Kas aš? Studentė JAV – jauna, žavi, perspektyvi.
Antras dublis. Pardavinėju kebabus viename Pilaitės kioskelyje. Jaučiu, kaip išpila prakaitas, pradeda sukti kaulus ir akies kampučiuose prasideda šizoidinės haliucinacijos. Taip jau yra buvę ne kartą – sulig kiekviena heroinine abstinencija vėl tie patys reiškiniai prasideda. Bet vilties teikia žinia, jog kentėti liko visai nedaug – po 50 minučių baigsis darbas, ir vėl galėsiu “įsišovus“ grįžti į posthedonistinę Nirvaną.
Trečias dublis. Manęs iš viso nėra. Net nėra to, ko neturėtų būti – jokio reiškinio, į kurį žodis “manęs“ nurodytu. Esu grynas nesavastingumas, kurio amžinai nėra ir kuris yra viskas, kas buvo, yra ir bus. ??? Profit! 🙂 ???
Sveikinimai Valentino dienai
Kadangi artėja įsimylėjėlių šventė, noriu pasidalinti eilėraščiais, kurie puikiai tinka ir kaip Valentino dienos sveikinimas, ir kaip puikus poetų svarstymas apie meilę. Nors man meilė vis dar yra ko gero labiau pasakiška siekiamybė, o ne realybė, tačiau šie eilėraščiai tikrai glosto širdį.
Salomėja Nėris. Pabučiavimas
Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir, kaip žaibas staigus ir svaigus, kaip naktis –
O galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa..
Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis.
Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų –
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo –
Ji, kaip vergė, prie tavęs dieną naktį rymos.
Ne gyvatė įkando – karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna –
Negaliu aš pamiršti… Ne žinau, kad ir tavo
Visos mintys ir aistros – bendro laužo liepsna!
Paulius Širvys. Ugnelė
Pro klevus mėnesiena žibėjo,
Skilo šukė balta pilnaties.
Tau gegužis visai nerūpėjo,
Ir skubėjai langelį užtiest.
Su manim tu norėjai pabūti
Be mėnulio, klevų ir gėlių,
Tik svirplys, įsitaisęs kamputy,
Čirpė savo mažu smuikeliu.
Meile pasakų pasaka skleidės
Niekada neregėtais vaizdais.
Kad ilgai ji žydėtų, apsvaigęs
Nenuskyniau aš jos su žiedais.
Tik išsinešiau toliuos į kelią
Pabučiavimą, pilną kaitros.
Ir širdy tebesmilksta ugnelė,
Nesibijanti jokios audros.
Ir mintis po minties veja mintį
Negaliu, negaliu nedainuot.
Negaliu tos ugnies užgesinti,
Nei pamest, nei kitam atiduot.
Mijos laiškas sau
Miela Mija,
Spėju, kad Tu – tai yra Aš – įsimylėjau. O gal įsimylėjome? Prisimeni paskutines mūsų Bonifacijaus atostogas?.. Su tuo vyruku iš 12gB, kur turėjo 34cm “bickę“? Aišku, kad prisimeni. Nelabai kažką ten buvo, ane? 🙂 Mjo, baisu prisiminti. Bet tikiu, jog šį kartą viskas bus kitaip. Net mini-eilėraštuką šia, kita ar panašia tema sugalvojau:
… But this time’s different –
This time, the time is different,
And yet I’m still indifferent.
Nobelio literatūros premija, kur Tu? Žodžiu, kaip visuomet, iš pradžių norėjau Tave perspėti – mieloji, būk atsargi, kad eilinį kartą viskas “neišsirutuliotų“ taip, kaip “išsirutulioja“ kiekvieną eilinį kartą. Padarykime kažką nelinijino, pabūkime neeiliniai, ir apsieikime be kokaino šį kartą, mmkay? 🙂 Right on!
Pasimetusiems skaitytojams noriu pranešti, jog aš periodiškai susisiekiu su savimi ir pasirašau sau mini laiškelį. Jūsų laimei ar nelaimei, džiaugsmui ar skausmui, šį kartą esate gyvi to liudininkai. Šiandien rašau truputį klampokai, bet taip jau kartais nutinka iki ausų įklimpus į Meilės vandenyną. 🙂 Kol kas viskas gražu, spalvota ir juodai-baltai stilinga – visai kaip kokiam film noir. Kas tas film noir? Na, kad ir “Sin City“ – tamsūs tonai, 200-ines cigaretes rūkančios blondinės raudonom suknelėm (čia būčiau aš 😛 nepaisant Naujųjų Metų pasižadėjimo, vis dar nemečiau rūkyti 😦 ) ir hiper-ultra-macho vyrukai su barzdom.
Net nežinau, ką dar galiu pridurti, miela Mija. Linkiu išlikti budriai (ne Budrei) ir pasidžiaugti šia gyvenimo dovana. Ai, jo, ir dar nepamiršk vieno dalyko: Dostojevskis rašė, kad “Meilė išgelbės pasaulį.“ – A nu ka, miela drauge, eik pasaulio gelbėt!