Ne, čia ne apie Kalėdas. Ir net ne apie Naujuosius Metus. Didžioji diena, kurios aš laukiu – pirmadienis, pažymėtas antrašte “Gruodžio 22“. Tai – diena, kai truputį išgąsdinta mergaitė Mija gulsis į ligoninę kojos operacijai. Jei viskas pavyks lengvai ir sklandžiai (kuo, žinoma, net neabejoju), mano kojoje nebeliks daugiau nei dvejus metus nešioto titano gabalo. Kaip jis ten pateko? Ačiū, kad paklausei.
Užsimerk. Giliai įkvėpk. Suskaičiuok iki dešimt. Vienas, du, trys… Keturi, penki…. Šeši… Septyni… Aštuoni… Įjunk fantaziją, ir – skrendam!
Netikėtai atsiduriame vienoje Vilniaus mokyklų. Antrame pastato aukšte netrukus turėtų prasidėti geografijos pamoka. Ilgosios pertraukos metu, 11-okė Mija draugiškai šnekučiuojasi su klasės draugėmis. Vasara, todėl beveik visi klasės langai yra atidaryti siekiant bent dalinai išguiti prasmirdusių kojinių ir prakaito kvapą. Mija kiek neapdairiai sėdi ant palangės ir mosikuoja kojomis.
Staiga!
Į klasę lyg viesulas įbėga dinamiškasis Miko ir Andriaus duetas (vardai pakeisti). Po savęs jie visuomet palieka vien pirmapradį chaosą. Mikas pribėga prie Mijos ir ima gąsdinti, jog išmes pro langą. Mergaitė persigąsta.
Netikėtai!
Andrius iš tiesų pastumia Miją, ši neišlaiko pusiausvyros ir stačia galva pasineria į skrydį, dedikuojamą asfalto pasveikinimui. Po trijų parų jos prabudimas ligoninėje prilyginamas stebuklui.
….
Tikiuosi, draminiai istorijos elementai neatrodo pernelyg… hmm… valiūkiški? Taip iš tiesų buvo. Beveik lygiai taip, kaip parašiau. Vaikinams seniai atleidau, žaizdos jau užgijo (tiek fizinės, tiek emocinės), bet metalas kojoje retkarčiais duoda apie save žinoti. Bet rytoj visa tai jau bus praeitis. Palieku po savęs šį liūdną gyvenimo puslapį ir drąsiai (oi, kaip norėčiau, kad iš tiesų taip būtų 🙂 ) žengiu šviesesnio rytojaus pasitikti.
Operacijos tikrai labai bijau. Nieko blogo negali atsitikti, bet… Žinai, kaip būna. Prašau laikyti už mane kumščius! Skolinga tikrai neliksiu. 😉
AsTaleMelo 
