Samantos meilės istorija. Pasvajokime, kad kada nors…

Aš gyvenu viena. Viena ir kuriu buitį. Vakar pasiėmiau minipaskola ir nuvažiavau į IKEA, prisipirkau gražių dalykų. O dabar gurkšnoju raudoną vermutą su apelsinų sultimis ir skaitau banalias meilės istorijas… Bet ar meilė būna banali?

Graži diena, gražiame kaime, šilta vasaros pradžia. Nutarėme kepti šašlykus. Tačiau mūsų „šašlykinei“ reikėjo malkų, kurių tuo metu nebeturėjome. Tačiau jau buvo per vėlu, šašlykai paruošti… Liko iš kažkur rasti malkų. Kaimynė ir mamos draugė pasakė, kad kaimynai, išvykę į užsienį, turi daug nereikalingų degančių lentų ir malkų. Nudžiugome, kad planas visgi išdegs. Jau ruošėmės su sese jų ieškoti ir, žinoma, prisinešti, kai staiga ta pati mamos draugė paragino netoliese buvusį savo sūnų mums padėti. Aš labai priešinausi, nes maniau, jog jam visiškai nepatinku. Nei kaip mergina, nei kaip žmogus. Anksčiau bandžiau jį kalbinti, bet jis tik šaltai atsisukęs pažiūrėdavo į mane ir tiek. Todėl nuo to karto vengiau jo. Bet! Gal likimas, o gal reikia dėkoti jo mamai, mums vistiek buvo lemta susitikti dar kartą. Kad ir kaip jo vengiau, tačiau išlikau draugiška ir linksma. Pernelyg, todėl man ši istorija ir yra juokinga. Nežinau, kas tada nutiko, bet negalėjau užsičiaupti juoktis. O dar kaip nusišnekėjau… Pamaniau, kad palaikė mane pamišėle… Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jam patikau iš pirmo žvilgsnio. O jo nebendravimo priežastis anksčiau buvo tokia, kad jis stengėsi būti rimtas – manė, kad vaikinas turi būti rimtas. Deja, man patinka linksmi, ir ką gi manot? Iki šiol negaliu nustoti iš jo juoktis! Labai greitai prie jo prisirišau ir pajutau kažkokį ypatingą ryšį, dėl to ir jį vadinau kitokiu, ypatingu. Nuo tada ir prasidėjo mūsų meilės istorija. Liūdna, tačiau patyrėme ne vien džiugių akimirkų, bet ir be galo liūdnų, dėl kurių labiausiai gailiuosi aš… Draugauti pradėjome lemtingąją spalio 8 dieną ir žinome, kad santykiai nėra idealūs, ir anksčiau ar vėliau gyvenimas pateikia išbandymų. Tačiau meilė nugali bet ką, tad stenkimės išlaikyti meilę, o meilė įveiks visą kitą… 🙂

Mijos laiškas sau

Miela Mija,

Spėju, kad Tu – tai yra Aš – įsimylėjau. O gal įsimylėjome? Prisimeni paskutines mūsų Bonifacijaus atostogas?.. Su tuo vyruku iš 12gB, kur turėjo 34cm “bickę“? Aišku, kad prisimeni. Nelabai kažką ten buvo, ane? 🙂 Mjo, baisu prisiminti. Bet tikiu, jog šį kartą viskas bus kitaip. Net mini-eilėraštuką šia, kita ar panašia tema sugalvojau:

… But this time’s different –

This time, the time is different,

And yet I’m still indifferent.

Nobelio literatūros premija, kur Tu? Žodžiu, kaip visuomet, iš pradžių norėjau Tave perspėti – mieloji, būk atsargi, kad eilinį kartą viskas “neišsirutuliotų“ taip, kaip “išsirutulioja“ kiekvieną eilinį kartą. Padarykime kažką nelinijino, pabūkime neeiliniai, ir apsieikime be kokaino šį kartą, mmkay? 🙂 Right on!

Pasimetusiems skaitytojams noriu pranešti, jog aš periodiškai susisiekiu su savimi ir pasirašau sau mini laiškelį. Jūsų laimei ar nelaimei, džiaugsmui ar skausmui, šį kartą esate gyvi to liudininkai. Šiandien rašau truputį klampokai, bet taip jau kartais nutinka iki ausų įklimpus į Meilės vandenyną. 🙂 Kol kas viskas gražu, spalvota ir juodai-baltai stilinga – visai kaip kokiam film noir. Kas tas film noir? Na, kad ir “Sin City“ – tamsūs tonai, 200-ines cigaretes rūkančios blondinės raudonom suknelėm (čia būčiau aš 😛 nepaisant Naujųjų Metų pasižadėjimo, vis dar nemečiau rūkyti 😦 ) ir hiper-ultra-macho vyrukai su barzdom.

Net nežinau, ką dar galiu pridurti, miela Mija. Linkiu išlikti budriai (ne Budrei) ir pasidžiaugti šia gyvenimo dovana. Ai, jo, ir dar nepamiršk vieno dalyko: Dostojevskis rašė, kad “Meilė išgelbės pasaulį.“ – A nu ka, miela drauge, eik pasaulio gelbėt!