Seksas tai nėra tik būdas giminei pratęsti. Iš pradžių, be abejo (o taip yra ir dabar kai kuriose primityviose gentyse), niekas net neįtarė, kad tarp lytinio akto ir nėštumo yra ryšys. Egzistavo įvairiausi pirmykščiai tikėjimai apie tai, kaip atsirasdavo vaikai. Buvo įtariami įvairūs veiksniai ir jėgos. Kai kurie galvojo, kad moterį apvaisina saulės spinduliai. Žmonės juk žinojo — viskas žemėje auga dėl saulės šilumos. Kiti manė, kad vaiko atsiradimo kaltininkas yra mėnulis, kurį jie laikė vyru. Kiti nėštumo aiškinimai rėmėsi dvasių (gerų ar blogų) įsikūrimu ar kokiu nors ypatingu maistu, kurį neva suvalgydavusi motina. Vienas Australijos aborigenas buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad jo žmona pagimdė blyškiaodį kūdikį, nes, apsilankiusi baltaodžio vyro buveinėje, pavalgė baltos duonos. Trobriano salų gyventojai buvo arčiausiai tiesos. Jie manė, kad pastoti galima įtrūkus mergystės plėvei. Tačiau toliau aiškindami klydo. Jie sakė, kad tai gali būti atlikta bet kokiomis priemonėmis. Šie žmonės tikėjo, jog, atvėrus vaginą, dvasia galėjo patekti į įsčias ir sutverti vaiką. Taigi seksas tai ne tik malonumų ir palikuonių, bet laikyta ir metafizine sfera.
Posts Tagged With: seksas
Seksas — maloni pareiga
Taigi seksas užtikrino amžiną gyvenimą — kad žmogus „veistųsi ir daugintųsi“. Tačiau Dievas (o gal gamta) turėjo pasaldinti karčiąją piliulę (tai pakankamai pavojinga metafora, dėl kurios gali kilti nesusipratimų), kad žmonių giminė neišnyktų. Todėl griežtas įsakymas, kuris neatsitiktinai buvo pats pirmas Biblijoje (Pr 1,28), buvo papildytas malonumu. Štai kodėl aktas ir fiziškai, ir psichologiškai tapo labiausiai jaudinančia, atlyginančia pareiga. Ji pakylėjo žmogų į nežemiškų pasaulių aukštybes.
Pirmykštės gentys nedaug kuo galėjo paįvairinti savo monotonišką egzistenciją, palengvinti sunkią kovą dėl gyvenimo, atsipalaiduoti, nors ir trumpam, nukreipti mintis nuo nuolatinių kankinančių baimių ir tykančių pavojų. Joms labai reikėjo įtampos iškrovos.
Todėl seksas tapo dar ir ankstyviausia žmonių pramoga. Jis buvo didžiulio pasilinksminimų komplekso dalis. Į jį įėjo mūsų komercinis meno, gėrimų, azartinių žaidimų, sporto ir vaizduotę žadinančių romanų pasaulis. Ne tik tam, kad atsirastų vaikų, bet ir kad sumažėtų stresų, kad juo būtų galima mėgautis. Tai buvo dar vienas, nors ir ne pagrindinis sekso tikslas žmonijos istorijos pradžioje.
Be abejo, seksas — viso žavesio pradžia. Tai reikia suprasti teisingai. Tiesiogiai ir pažodžiui. Žmonės retai susimąsto apie tai, kad anglų kalbos žodis fascination („žavesys“) yra kilęs iš lotyniško fascimtm, reiškęs ir vyro organą! Iš tiesų pradinė žavesio prasmė buvo apžavėjimas burtais ir kerais. Motinos po savo vaikų kaklais pakabindavo penio kopiją, kad šis apsaugotų juos nuo piktos akies!
Tyrinėti sekso papročius, draudimus ir posakių kilmę nuostabu. Juos sužinojus ir atidžiau pažvelgus į tai, KAIP PRASIDĖJO SEKSAS — su visais jo išraiškos būdais ir formomis — gyvenimas tampa turtingesnis, atsiranda daug apie ką pagalvoti. Kartu tikimasi, kad tokia informacija gali paveikti kaip stiprus priešnuodis prieš nesuvoktas baimes, prietarus ir fanatiškumą.
Seksas ir visa ką nustelbiančios pastangos susiporuoti
Papasakosiu jums labai paprastą istoriją apie tai, kaip prasidėjo seksas. O viskas prasidėjo nuo vienaląsčio kūno. Ankstyviausioje skilimo stadijoje jis pasidalijo, ir iš vienos ląstelės atsirado dvi. Procesas galėjo tęstis amžinai. Tačiau tuomet kiekvienas individas būtų ne naujas, o tik tiksli kito kopija. Visa tai reikštų, kad Žemėje būtų tik be galo daug vienodų ląstelių. O to nepakanka. Begalinės kopijos — dar ne viskas.
Pasaulis turėjo keistis ir būti įvairus. Todėl genai ne tik buvo sumaišyti, bet ir naujų partnerių sudarytos unikalios struktūros, kurių dėka individas įgydavo visiškai naujų savybių. Visa tai po daugybės metų atvedė prie žmogaus evoliucijos.
Susijungus dviem ląstelėm, pasaulyje įsigalėjo seksas. Dėl šio susijungimo (net jeigu jis buvo tik laikinas) susikūrė visiškai nauja gyvenimo forma. Tai buvo pirmoji grandis ilgoje vienaląsčio kūno vystymosi grandinėje, kol sperma ir kiaušinėliai galėjo egzistuoti atskirai. Susidarė vyriškasis ir moteriškasis pradas, nes juos buvo užvaldžiusios visa ką nustelbiančios pastangos susiporuoti.
Sekso reikėjo tam, kad visatoje būtų kuo didesnė įvairovė, kad ją užpildytų įvairių rūšių „atžalos“. Vyro / patino vaidmuo dažnai būdavo pasigailėtinas. Vos tik atlikęs savo (seksualinę) pareigą ir apvaisinęs kiaušialąstę, jis tapdavo nereikalingas. Tada jis arba tiesiog numirdavo, arba būdavo sunaikintas savo partnerės.
Šiais laikais kartais vyrai skundžiasi, kad gimus vaikui vyras esą tapo nebereikalingas. Cha, dabar jie po sekso žaisliuko karjeros bent netampa užkandžiu.
Graikų mitas ir seksas
Paaiškinti, kaip atsirado žmogus bandyta nuo pačių seniausių laikų. Ko gero kiekviena civilizacija turėjo sugalvojusi savitąpaaiškinimą, kaip atsirado žmogus, kaip atsirado seksas ir pan. Ši kartą pristatau populiarią graikišką Platono versiją.
Kaip teigia Platonas, iš pradžių žmogus buvo hermafroditas — „jis-ji“, vyro ir moters visuma. Jo tobulumą simbolizavo sferinė forma. Žmogus buvo apdovanotas keturiomis rankomis, keturiomis kojomis ir dviem veidais. Tačiau jautėsi pakankamai galingas ir sukilo prieš savo kūrėją. Dzeusas nutarė kartą aiškiai parodyti žmogui, kur jo vieta. Už bausmę šis buvo padalytas pusiau. Kiekviena dalis teturėjo dvi kojas, dvi rankas ir vieną veidą. Tuomet taip vyras ir moteris ėmė egzistuoti atskirai. Tačiau nuo tada didžiausias jų troškimas — vėl susijungti ir taip atrasti pilnatvę.
Pagrindinis sekso tikslas — išlikti. Gyvenimas būtų beprasmis be (re)produkcijos. Dėl sekso poreikio žmonės poravosi, taigi didėjo gyventojų skaičius. Taip ir prasidėjo seksas. Mūsų Žemė, nors ir maža palyginti su kitomis planetomis, yra žmogaus buveinė. Tokia ji gali būti tik tuo atveju, jei žmonių gimsta daugiau, negu miršta. Vadinasi, tam reikalingas seksas.
Reprodukcijos istorija — tai paties gyvenimo istorija. Be sekso ji negalėtų tęstis, ir Žemė virstų mirštančia planeta. Žmogus turi du instinktus, be kurių negalėtų egzistuoti: alkį ir seksą. Nuo pat pradžių jie buvo svarbūs — dėl paties gyvenimo.